„Kunigai, kaip ir didelės vyskupijos šeimos nariai, turi būti glaudžioje vienybėje su vyskupu, vyriausiuoju jų tėvu, o kartais ir teisėju. Visi vyskupijos kunigai yra vyskupo bendrabroliai, privalo jį gerbti, mylėti, jo klausyti, būti su juo viena ir melstis už jį“[1].

Pagarba ir klusnumas vyskupui yra neatsiejama dalis kiekvieno tarnaujančio dvasininko gyvenime. Jau seminarijose seminaristai mokosi klusnumo ir pagarbos vadovybei bei ganytojams. Diakonato šventimų dieną iškilmingai pasižada vyskupui ir jo įpėdiniams pagarbą ir klusnumą o kunigystės šventimų dieną atnaujiną pažadus ir laikosi jos kiekvienos dienos išbandymuose. Šie pažadai gali būti interpretuojami pagal kiekvieno pažadančiojo intelektualinį išprusimą o nuomonių apie tai kaip klusnumas ir pagarba ganytojams išsipildo dvasininko gyvenime egzistuoja begalė. Atkreipkime dėmesį į du žodžius „pagarba“ ir „klusnumas“.

Gilinantis į žodį „pagarba“ – verta pasinaudoti Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovėlyje užrašytais žodžiais: „Labiausiai prityrę ganytojai gali patvirtinti, kad tarnaujant būtina vengti kiekvienos subjektyvumo formos ir prie pastoracinės programos reikia prisidėti su bendros atsakomybės dvasia. Toks prisidėjimas ne tik rodo asmens brandumą, bet ir padeda kurti evangelizacijos veiklai būtiną bendradarbiavimo vienybę. Tikrai gerbdamas hierarchinį pavaldumą, kunigas palaikys tiesioginį ryšį su savo vyskupu, nuoširdžiai juo pasitikės, bus jam tikrai draugiškas ir stengsis su juo sutarti bei pritarti jo mintims ir programai. Jokiu būdu tai neužgniauš protingos asmeninės iniciatyvos ir užmojų pastoracinės veiklos srityje“ Taigi, kiekvienas dvasininkas pažadėdamas pagarbą ganytojui išreiškia savo poziciją ganytojo atžvilgiu ir pasižada bendradarbiauti kuriant brolišką vienybę Kristuje.

Aiškinantis sąvoką „paklusnumas“ svarbu atkreipti dėmesį jog šio žodžio šaknys randamos žodyje „klausytis“ ir yra pagrindiniu biblinio tikėjimo elementu: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats (Įst 6,4). Katalikų Bažnyčios Katekizme skaitome: „Paklusdamas savo motinai ir tėviškajam globėjui, Jėzus tobulai įvykdė ketvirtąjį Dievo įsakymą. Tai buvo žemiškas Jo sūniškosios meilės dangiškajam Tėvui atvaizdas. Kasdieniu Jėzaus klusnumu Juozapui ir Marijai jau buvo skelbiamas ir ryškėjo Didžiojo ketvirtadienio klusnumas: „Tebūna ne mano […] valia!“ (Lk 22, 42). Kristaus klusnumas paslėptojo gyvenimo kasdienybėje leido pradėti atkurti tai, ką buvo sugriovęs Adomo neklusnumas“ (KBK 532). Paklusnumo pagrindas yra aiškiai aprašomas Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovėlyje: „Paklusnumas yra svarbiausia kunigiška vertybė. […] Kaip Kristui, taip ir kunigui paklusnumas išreiškia Dievo valią, pareikštą per teisėtus vyresniuosius. Šis pasirengimas paklusti turi būti laikomas tikros asmeninės laisvės veiksmu, nuolatinio per maldą Dievo akivaizdoje bręstančio pasirinkimo pasekme. Klusnumo dorybę kurios reikalauja sakramentas ir hierarchinė Bažnyčios struktūra, klierikas aiškiai pažada pirmiau per diakonų, vėliau per kunigų šventimus. Šiuo pažadu sutvirtina savo valią paklusti, taip jungdamasis su iki kryžiaus mirties klusnaus Kristaus – Tarno – paklusnumu (plg. Fil 2,7-8). […] Iš tiesų kunigystės prigimtis reikalauja, kad kunigas tarnautu Kristui ir Bažnyčiai. Todėl jis turi būti pasirengęs vykdyti teisingus vyresniųjų nurodymus ir ypač, jei nėra teisėtai užimtas, prisiimti ir ištikimai atlikti ordinaro jam paskirtas pareigas“.

Taigi, paklusnumas nėra lengvas, nes reikalauja nuolankumo. Žmogus būdamas paklusnus turi pasitikėti, jog daromi sprendimai ir veiksmai yra dėl jo gėrio, o tas kuris reikalauja paklusnumo negali savivaliauti ir tenkinti savo norų, bet privalo veikti dėl žmogaus, ar daugelio žmonių gėrio. Svarbu nuolatos atsiminti, jog Bažnyčioje esanti valdžia tai tarnystė, kurios tikslu yra Dievo valios priėmimas ir komunikavimas. Dvasininkas norėdamas supanašėti su Viešpačiu ir sekdamas jo pėdomis, negali nebūti paklusnus… Jeigu toks dvasininkas yra nepaklusnus ganytojui, kaip gali būti paklusnus Kristui? Kaip gali būti palaikoma vienybė?

Turbūt daugelis žmonių galvoja, buvo susimastę arba mintis tiesiog galvoje praskriejo, jog Katalikų Bažnyčia tai įstaiga kurioje žmonės yra verčiami daryti tai ko nenori o būtent tarnauti vyresniesiems ir aukštesnį rangą turintiems. Argi taip ir yra? Galvojau kadaise panašiai, bet laikui bėgant, seminarijoje ir už jos ribų, supratau jog klydau… Prašymai ir paliepimai, kritika ir pagyrimai, darbai ir užduotis, kuriuos gaudavau iš vyresniųjų, atrodė lyg našta, lyg tai žmonės bando mano kantrybę ir laukia kada suklupsiu. Bet, laikui bėgant suvokiau, kad visi darbai kurios gavau ruošė mane tarnystei kurią atliksiu ateityje, užgrūdino ir suteikė jėgų eiti pirmyn ir nepasiduoti, kovoti su savo baimėmis ir skatino neužsisėdėti bet atsikelti ir kiekvieną akimirką tobulėti. Taip pat yra su klusnumu ir pagarba vyskupui: galvoju jog išlikdamas klusnus ir gerbdamas ganytoją atveriu savo gyvenimą netikėtumams kurie, su Dievo pagalba, stiprins mane ir tuos kur busiu siųstas. O kokia yra tavo nuomonė?

[1] Liturgikos apžvalga, 101.

kun. Edgar J. Šostak