Klausimai – Atsakymai

ATSAKYMAS: Popiežius Benediktas XVI rašo 59 punkte: ,,[…] dėl komunikavimo priemonių įgalinto dalyvavimo šventosiose Mišiose, tai tie, kurie tokias transliacijas žiūri ar jų klauso, turi žinoti, kad, esant normalioms aplinkybėms, jie neatlieka sekmadieninės pareigos. Mat vaizdų kalba tikrovė vaizduojama, bet, kaip tokia, neatgaminama. Jei ir girtina, kad seni ir sergantys žmonės dalyvauja sekmadienio Mišiose klausydami radijo ar žiūrėdami televizijos transliacijų, tai to nepasakytina apie tuos, kuriems tai dingstis neiti į bažnyčią dalyvauti Eucharistijos šventime susirinkus gyvajai Bažnyčiai.”

Popiežius BENEDIKTAS XVI Posinodinis apaštališkasis paraginimas SACRAMENTUM CARITATIS 

Už klausimą dėkojame Viktorijai.

Pagal Bendruosius Romos Mišiolo nuostatus: Nr. 93: Giedant “Aleliują” ar kitą giedojimą, kunigas įberia smilkalų, jei bus smilkoma, ir, sudėjęs rankas bei nusilenkęs prieš altorių tyliai kalba maldą: “Munda cor …”. Mišiole lenkų kalba yra parašyta: W tym czasie kapłan stojąc nakłada kadzidło. Kunigas stovint įberia smilkalų.

Knygoje „Kompedium ceremoniarza“ yra rašoma: jeigu Šventas Mišias aukoja vyskupas, patarnautojai turi priklaupti prieš vyskupą, tam kad jam sėdint būtų patogiau įdėti smilkalus.

ATSAKYMAS:

Jeigu yra vyskupas: kuomet pradedama giedoti Aleliuja, vyskupas sėdėdamas soste laukia ateinančių patarnautojų su tribuliu ir laiveliu. Ateina patarnautojai nusilenkia ir atsiklaupia (kad vyskupui butų patogu įberti ir palaiminti smilkalus) po to vyskupas nusiima mitrą, pasiima pastoralą ir atsistoja.

Jeigu yra kunigas: kunigas per Aleliuja atsistoja (kaip ir visi tikintieji), prieina patarnautojai ir stovint paduoda laivelį su smilkalais, kunigas stovėdamas įberia smilkalus ir juos palaimina. 

Iš tikrųjų, jeigu jis nebūtų laukęs, kad žuvusieji prisikels, būtų buvę nenaudinga ir kvaila melstis už mirusiuosius (2 Mak 12, 44)

Grigališkųjų Mišių paprotys siejamas su šventuoju Grigaliumi, kuris lygiai trisdešimt dienų aukojo Mišias už savo mirusį bičiulį. Miręs vienuolis regėjime pasirodė savo gimtajam broliui (kuris taip pat buvo vienuolis) ir pasakė, kad ką tik buvo išlaisvintas iš skaistyklos ir išgelbėtas. Šis įvykis šventajam Grigaliui buvo įrodymas, kad mišios gali išlaisvinti sielas iš amžinųjų kančių.

Ką reikia žinoti apie Grigališkasias Mišias?

  • gali būti švenčiamos tik už vieną asmenį. Neleistinos sudėtinės Grigališkosios Mišios;
  • švenčiamos tik už mirusiuosius. Grigališkųjų Mišių už gyvuosius nėra;
  • Grigališkosios Mišios švenčiamos lygiai 30 dienų;
  • reikia pasirūpinti, kad būtų užtikrintas minėtų trisdešimties Mišių šventimo tęstinumas.

Kai negalime jose dalyvauti, labai svarbu dvasiškai jungtis su Mišias švenčiančiais dvasininkais. 

Grigališkųjų Mišių užrašymas nėra būtinas, bet neabejotinai tokios Mišios teikia ypatingų Dievo malonių mirusiajam.

Mirtis yra žmogaus žemiškosios kelionės pabaiga, pabaiga Dievo jam dovanoto malonės ir gailestingumo meto savo žemiškajam gyvenimui tvarkyti pagal Dievo planą ir apsispręsti dėl savo galutinio likimo. Jei bažnytinė bendruomenė, liturgija, o ypač Eucharistijos šventimas, žmogui buvo brangūs, kai jis buvo gyvas, tai tikrai dera mirusįjį pagerbti bažnytinėmis laidotuvėmis. Tačiau nereikia su mirusiaisiais elgtis taip, kaip jie nesielgė ir to nenorėjo būdami gyvi.

Bažnyčios Kanonų teisė nurodo, kad bažnytinės laidotuvės turi būti teikiamos mirusiems, kurie praktikavo katalikų tikėjimą. Pagal bažnytines apeigas nelaidojami tie asmenys, kurie būdami gyvi reiškė viešą priešiškumą Bažnyčiai ir iki mirties neparodė jokio atgailos ženklo:

  • Viešai žinomi apostatai (atsisakę katalikų tikėjimo, atskalūnai), eretikai (prieštaraujantys Bažnyčios mokymui), schizmatikai (atskilę nuo Bažnyčios);
  • Pasirinkusieji kūno kremavimą dėl krikščioniškajam tikėjimui priešingų motyvų;
  • Kiti vieši nusidėjėliai, kurių neįmanoma laidoti nesukėlus viešo tikinčiųjų papiktinimo.

Šv. Mišios už mirusįjį

Šv. Mišių auka, artimųjų malda ir šv. Komunija mirusiojo intencija yra kilniausia dovana ir pagalba mirusiajam. Todėl šv. Mišiose už mirusįjį, kurios paprastai aukojamos laidotuvių dieną parapijoje įprastu šv. Mišių laiku, kviečiami dalyvauti ir drauge melstis visi artimieji.

Laidotuvėmis, pagal liturgines nuorodas, Bažnyčia maldauja dvasinės pagalbos mirusiesiems ir pagerbia jų kūnus, drauge teikdama gyviesiems vilties paguodą. Bažnyčia primygtinai pataria išlaikyti pamaldų paprotį laidoti mirusiųjų kūnus, tačiau nedraudžia kremavimo, jeigu jis nėra pasirenkamas dėl katalikiškajai doktrinai priešingų motyvų (egzotiškų rytų kultų ar kitų religinių papročių laikymosi).

Bet kurio mirusio tikinčiojo laidotuvių apeigos turi būti atliekamos savo parapijos bažnyčioje. Tačiau, jei yra pareikšta kitokia mirusiojo valia ar artimųjų pagrįstas noras, galima, informavus mirusiojo parapijos kleboną, pasirinkti ir kitą bažnyčią, jei tam pritaria pasirinktosios bažnyčios administratorius/klebonas.

Lietuvos Vyskupų Konferencija nustato šias liturgines ir pastoracines normas (žemiau pateiktos kelios normos):

  1. Šarvojant ir budint prie mirusiojo vengtina visko, kas nesiderina su krikščionių tikėjimu. Maldų ir giesmių tekstai privalo būti imami iš Bažnyčios aprobuotų leidinių.
  2. Labai dera laidotuvių metu visiems išpažinti savo tikėjimą, kuriuo remiasi mūsų amžinojo gyvenimo viltis.
  3. Mirusiojo giminėms, artimiesiems ir kitiems asmenims leidžiama tarti atsisveikinimo žodį prie kapo, bet ne bažnyčioje.
  4. Reikia rūpintis, kad krikščionių kapai ir kapinės liudytų krikščioniškąjį tikėjimą ir kūno iš numirusių prisikėlimo viltį. Todėl Bažnyčios nariai ragintini kapų paminklus žymėti prisikėlimo amžinojo gyvenimo ženklais bei užrašais iš Šventojo Rašto pagal seną krikščionių tradiciją, pvz.: „(vardas) laukia prisikėlimo“, „Gyvenk Viešpatyje“, „Gyvenk Viešpatyje ir mus užtark“ ir pan.
  5. Mirusiųjų paminėjimo dieną (Vėlinės) dera pasirūpinti dvasininkų ir kitais apleistais kapais.